Rusų poezijos sidabrinė epocha

Sidabrinė epocha – vaizdinis pavadinimas Rusijos poezijos istorijoje 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios. Tai buvo „viena iš labiausiai subtilių epochų Rusijos kultūros istorijoje, kūrybinio pakilimo ir filosofijos epocha“. Taip rašė rusų filosofas N.A. Berdiaevas, kuris ir suteikė pavadinimą... šiam kultūros ir meno laikotarpiui. Pirmieji 20 a. dešimtmečiai – sudėtinga ir baisi Rusijos istorijos puslapis – karų ir revoliucijų epocha. „Rusų sielas apėmė nuojautos artėjančių katastrofų. Poezija matė ne tik aušras, bet ir kažką baisaus, artėjančio prie Rusijos ir pasaulio…“ Sidabrinės epochos poezija apėmė antikinę mitologiją, biblinę istoriją, turtingą Europos ir pasaulinės literatūros patirtį; ji glaudžiai susijusi su rusišku folkloru, jo dainomis, raudomis, pasakojimais ir šokiais. Į knygą įtraukti rusų poetų sidabrinės epochos eilėraščiai ir poemų iš skirtingų poetinių krypčių ir srovių: I. Annenskio, K. Fofanovo, D. Merežkovskio, K. Balmont, V. Briusovo, A. Blocko, A. Achmatovos, O. Mandelshtamo, M. Cvetajevos ir kt.